Iš Antano Martinaičio poezijos...

bei laiškai rašyti mamai:

Nubluko skrynios ir šventi paveikslai,

Pakito reginys – diena kaip žvakė tirpo,

O mano avinėlį – žaislą

Močiutė prie Labos apkirpo.

Tu gyvenimą pažinti trokšti,

Man – būties ieškojimo kančia.

O gyvenimas? ...Gyvenimas – tai pokštas

Po jazminų krūmu iškrėstas nakčia.

Garuoja upė, plaukia baltas ižas

Ir nešas varnas vakaro didingą skliautą,

Medinėj geldoje irkluoja ližėm

Vaikų įkalinta kaliausė.

Ateis, ateis toks metas

Mus skirs tik vienas metras

Juodosios žemės ir tyla

Apaugusi karčiąją nevilties žole.

 

 

VšĮ „Martinaičių paveldo fondas“

2009, Vilnius

 

 Dizainas ir techninis sprendimas: Tinagus    Palaikymas: Serveriai.lt