IŠTRAUKOS IŠ LAIŠKŲ

(Išrinko Antanas Martinatis)

Jonas Martinaitis (1898-1947)

1924-01-31

Rašau laišką mokykloje grafiškų studijų salėje. Vienui vienas. Per langus matosi Nemunėlio ir Vilijos vaizdai, apsidengę baltutėmis skraistelėmis, tartum mergelė, einanti prie aukuro. Matosi toli, toli, Dievas žino, kiek... Daugybės kalnų kalnelių apaugę pamėlynavusiais miškeliais ir krūmokšliais. O pakalnėlėse, lyg pupų prisėta mažyčių nameliukų. Taip, rodos, ir žiūrėtum į juos ir gerėtumeisi kur – ne – kur išvydęs blykstelėjusią švieselę ar melsvus dūmelius, kylančius į padanges iš mažų kaminukų. Gražu!... Tikra Šveicarija! Kaipgi ne Šveicarija? Žmonės, vaikščiojantieji aplink tuos nameliukus ar Nemunėlio krantais, mažyčiai, kaip musės. Gražūs reginiai iš mano mokyklos langų! Žavėtini, ar tai žiema, ar tai vasara!

 

Oi, kas pievų margumėlis,

Kiek žiedų margų, gyvų!

Pražydėjo visos gėlės,

Raibsta akys nuo spalvų!

 

 

1924-02, Kaunas

Apie penkiukę, žiopliuk, ir nesvajok! – pasakė paišybos mokytojas man antroje paišybos klasėje besimokant. Tuomet piešdamas vištą, aš nupiešiau ne tai velnią, ne tai gegutę.

– U-a, – sako, – šedevrą, tu Martinaiti, čia nupiešei.

Gi žiūriu, dienyne už tą prakeiktą vištą stovi „dvejukė“, dar su dviem uodegutėmis.

O dabar turiu iš tos paišybos „Labai gerai“.

 

 

1924-04-10, Kaunas

O darbo daug, oi daug. Ką Kaune suspėsiu atlikti, daug dar ir Velykų atostogoms liks: metodikos užrašus reikia sutvarkyti, ornamentikos piešinėlius, meno istorijos... U-a! Visas glėbys! Ir visuomet aš toks: traukiu, traukiu, o gi žiūrėk galų gale susirenka tokia begalybė darbų, kad ir išsijuosęs atlikti nebegali.

...Kartais esti tokios kaip ir juokų dienos: dar lovoje begulėdamas ieškai progos iškrėsti šposą, o atsikėlęs šokinėji lyg koks ėriukas, patsai nežinodamas, kodėl taip linksma. Ir gatvėje kaip tai viskas gražu, pastebi pagaliau smulkmeną, į kurią kitąsyk ir žiūrėti nenorėjai.

Beskaitydamas užmiršti visus gyvenimo tamsiuosius bruožus, užsisvajoji... Laimingas turįs apie ką svajoti. Žinoma, svajonė svajonei nelygi. Vieni svajoja apie puikiųjų ateičių gadynes, antri apie garbę, treti apie meilę, o kiti vėl seilę rydami – apie keptus karvelius...

Ateis pavasarėlis margaspalvis, vasarėlė – pailsėsiu, naujų spėkų įgysiu – mintys pačios susiriš. Užsidarysiu sau vienas kokiame beržynėlyje ir klausysiu paukštelių giedančių, o prisiklausęs čiulbuonėlių, piešiu lengvuosius tolius su dar lengvesniais debesėliais... Dailus dalykas! Išsiilgau ramaus gyvenimo: užpernai dar Rusuose tebevargau, pernai- visa vasara Kaune praėjo. Visa viltis ant šios ateinančios vasarėlės. Kai tik paleis – išsyk į kaimą. Gal duos Dievulėlis, kaip Tumas mėgsta sakyti...

Monotonis mano gyvenimas, pilkutis, toks pat, kaip mano mėgiamos spalvos. Tik „Pajacas“ jau koks tai žydresnis: piešiau žydresnėmis spalvomis tą nevykusį „Pajacą“, tarsi bijodamas. Būtų daug gražesnis, jeigu jisai būtų pieštas mano pilkutėmis spalvomis.

 

 

1924-04-17

Egzaminai pasibaigė. Gaunu pagyrimo lakštą už akvarelę (nors tie pagyrimo lakštai man visai nereikalingi – tiktai erzina jie mane daugiau nieko). Nebūčiau apie tai rašęs, bet kadangi klausi, atsakiau.

Prisieina laukti geresnių laikų. Sveiki mes, jauni – pakentėsime ir, linksmesnio gyvenimo sulaukę, užgiedosime kitaip. O dabar tik dirbti, dirbti, dirbti. Uolus darbas išnaikins dirvonus ir praskins kelius į laimingą gyvenimą.

Sekmadienį būsiu jau namie. Nežinau, ar Pavartyčiuose, ar Bebrujuose teks Velykas švęsti.

 

 

1924-05-20

Manau, įdomios šiemet atostogos bus. Dviračiu galėsiu aplankyti visus Šeduvos ir Radviliškio valsčių gražesnius kampelius... Ir pripiešiu, pripiešiu... Ū! Kaip atsibodo tas Kaunas, apie kurį Tu taip nekaltai svajoji...

 

 

1924-06-14

...Net ant miesto sukerpėjusių mūrų jaučiasi gyvenimas: mažutės muselės, vorai, žiogeliai ir kiti smalsūs gyvūnėliai, kurie ir vardo gal neturi, dar anksti rytą išsikrausto iš tamsiųjų palėpių, skaisčiąją saulę pasveikinti ir pirmutiniais spinduliais susišildyti. Jie taip linksmai bėgioja, šokinėja, skraido ir, turbūt, jiems visai neskauda mirti kokio paukštelio snapely: žaidė, šokinėjo, kraipė ūseliais – capt! Ir nebėra vabalėlio, už tai paukšteliui linksma!

...Manai, kad tai aš guliu antai pievoje – žolyne? Ne! Tai ne aš, tiktai vargingas mano gyvenimas! Guli jisai nelaimingas, o aš skrajoju sau lengvutėlio vėjelio supamas...

Bepigu būtų, kad nebereikėtų grįžti į tą, antai, pievoje bedrybsantį varganą gyvenimą!

...13 balandžio pasibaigė mokslo metai. Dabar gi tęsiasi žiemos darbelių paroda, o birželio 20 d. bus išduoti kelionės liudijimai... Linksmas laikas! Prisimenu gimnaziją, Šiaulius, Petrapilį... Kvotimai išlaikyti, liudijimai išduoti. Sudiev, mieli draugai, iki rudens! Atostogos, atostogos – didelę reikšmę jos turi studento ar moksleivio gyvenime! Bet šįmet aš neturėsiu atostogų...

...Numatau gauti tarnybą. Greičiausia, kad užimsiu Čiurlionies galerijos sekretoriaus vietą. Tat ir darbas bus labai įdomus, tuo labiau, kad dirbsiu simpatingajam Pauliui Galaunei vadovaujant.

Dailininkas Petras Kalpokas su sūnumi šįmet žada važiuoti Amerikon! Prižadėjo neatbūtinai ir mane ten perkviesti... Kas nesvajoja apie šviesesnę ateitį. Tuo labiaus, kuomet tokia tamsi dabartis...

Man adresuok šiaip: Kaunas, Gardino g-vė Nr.15

 

 

1924-06-30, Kaunas

Nusipirkau „džimmi“ batus, ale tokius smailius, kad Šeduvoje, turbūt, nėra tokių: reikia įvesti senovės madas. Jeigu jau „publika“ nekreipia dėmesio į protą, tai tepažiūri nors į batus.

Turbūt, Šeduvoje nemažai turėjote Petrų ir Povilų. Aš Kaune tai ne supuvusio neradau, apart Petro Kalpoko, bet ir tas savo varduves taip sutiko, kad šiandie, manau, nebežino, ar vakar buvo Petras, ar ne. Taip pat silpni buvo ir Jonai. Et, mat juos šimts pypkių.

 

 

1925-06-19, Kaunas

Šią vasarą Šeduvoje nebūsiu, nes Kaune turėsiu darbo. Žiema prabėgo – nė nepastebėjau. Daug labai rašiau. Parašiau net tris atskiras knygas. Dvi jau spausdina, o trečią (rusų kalba) baigiau tvarkyti. Šiaip įvairių raštelių (net pasakėčių apie 40) tai pridžiovinau aibes. Iš raštų ir gyvenau, nes namiškiai pasidarė visai šykštūs. Gana sunkiai „apsiverčiau“, bet galva nenulūžo – ir gerai. Ką daryti, kad mūsų laikraštija slankioja pasirėmusi ant dviejų kojokų... O inteligentai aklesni už vištas. Taip, aklesni, nes užmiršo knygą. Na, jei mano knygos (ypač rusų kalba) turės pasisekimo, tai greitu laiku galiu tapti Jo Eksilencija. Nusipirksiu tąsyk fraką, koteloką, pradėsiu, žodžiu, frantyti, kaip visi jauni džentelmenai...

Mokyklą visai šaltai lankau, šlubuodamas. Net kvotimų nelaikiau. Nesvarbu. Ir šlubuodamas gali  dailininkus pasivyti...

 

 

1926-04-11, Kaunas

Gal skaitei apie atidarymą Dailės salono? Tai tas ir sugaišino mane. Dirbau, nesigiriant, dienas ir naktis.

Visą mėnesį gyvenau kažkokiame sukury: posėdžiai, suvažiavimai, vėl posėdžiai, mokykla... Ir plakatas dailės parodai mano, ir katalogas mano ir korektūros mano...

 

 

1926-10-17, Kaunas

Ilgu man čia, baisiai ilgu. Taip ir ėda visą sielą ilgesys. Biesai žino, kas per melancholas užpuolė, ypač vakarais. Gal tai nervai suiro, ar tai rūpesčiai kankina. Tik nerimstu tartum ką nujausdamas, tartum kažko tragingo laukdamas...

...Dirbu dabar dienas ir naktis. Aš šiuo laiku 4 sekretoriai: 1. Vilniuj vaduot Sąjungoj 2. Lietuvos Dailės Draugijoj 3. Dailininkų komitete 4. „3 skydų“ korporacijoj. Nors perplyšk – posėdžiai, posėdžiai – telefonai, raštai, rašteliai – pilnas portfelis. Dar ir mokykla.

Turiu puikų butą – nemokamą. Pačiame Kauno centre. Darbo, kaip sakiau, tai kolei kas daug, tik linksma, kad dirbu su gerais žmonėmis: profesorius M. Biržiška, visi dailininkai, prof. Žemaitis, J. Vileišis, J. Tumas-Vaižgantas, Rondomanskis ir kiti. Smagu dirbti. Čia pat puikiausias Dailės Draugijos knygynas – apie 3000 tomų.

 

 

1930-10-14

Vis tas menas, tas mano įsikalbėtas menas! Žiūrėk, mano draugai (ir dar ne iš gabesniųjų) beveik ministeriai. Gyvena sau. Turtus krauna. Centrus perka. Biznius daro. O aš į tą meną įsikibęs. Jau devinti metai. Nejaugi mane tas menas nuves į šviesų rytojų?

Turiu net pakvietimą dalyvauti viename dideliame New-Jorko anglų žurnale („Jugde“). Dirbsiu, studijuosiu, už metų kitų mano darbai atrodys visai europietiškai.

Tokia maža mūsų tėvynė ir tokie žmoneliai smulkūs. Vieni kitus stačiai gyvus ėda. Yra reikalas, nėra reikalo – kalba, apkalba, tartum jie už tai milijonus gauna. O ypač tie mūsų menininkai tai gatavi viens kitą pamazgomis apipilti. Fu, kokia atmosfera!

 

 

1931-02-04, Kaunas, Aušros g. 2-6

...Man prieš Velykas toks Cvirka minėjo, kad judu Palangoje kažkaip susitikote ir apie mane kalbėjote. O dar labai palankiai jam atsiliepei apie mane. Man labai malonu buvo, kai išgirdau apie tai...

 

 

1931-10-10, Kaunas

Jau beveik visai pagijau. Buvo ne tai gripas, ne tai kokia kita plaučių kvaraba. Dabar truputėlį pakosėju – ale tai dar gražiau vienam besėdint pakriukšėti...

Studijų laikai praėjo linksmai. Dabar jau reikia  imtis rimto darbo, o per jį – į šviesią ateitį!

Ir jaučiuosi lyg pavargęs. Tiekos metų įtempti nervai. Per didžiausias bėdas ir vargus reikėjo prasimušti – ir pasiekiau pirmųjų vietų! Kainavo valios nemažai. Gal šią žiemą praleisiu kaime (Į užsienį galėjau išvažiuot, bet dėl to nuovargio neturėjau ūpo – liks kitiems metams).

Kaune jau teatro sezonas prasidėjo. Ypač įdomūs kinai – aš bemaž kasdien lankau juos. Tai stačiai liga. Vieną savaitę – gražūs, kitą – dar gražesni. Atsidarė toks kaip ir vodevilio teatrėlis „Žaigždikis“. Mizernokas. Gal ateity ką įdomesnio ir parodys.

P.s. Taip nežmoniškai prikreivizavau, nes strošnai skubinu į posėdėlį. Mat, Tilvytis, Petrėnas ir aš šiandien išdirbsime tipą tokio žmogelio, kuris jau kitame „Naujojo žodžio“ numeryje pasirodys. Bus mano piešinukai, o Tilvyčio eilės.

 

 

1932-01-06, Bebrujai

Aš gyvenau iki šiol tarytum kokiame eksprese... Kaune man kas miela dienelė kaštavo paskutiniu laiku po 20 litų, o kartais ir dar daugiau... Skolas baigiu likviduoti. Besimokydamas aš jų buvau gerokai prisidirbęs.

Dabar gyvenu pas brolį Vincą. Visa bėda, kad blogi orai – nė išeiti, nė pavažiuoti. Liūdnoka. Tik daug piešiu ir rašau – vienintelė patieka. Jokių panienkų nėra – vienkiemiai, taip ir gyvenu izoliuotas. Pradedu suprasti vienatvę. Tikrai, kad galima prieiti iki pamišimo. Dabar gailiuosi, kad nepasiėmiau knygų – per mažas čemodanėlis paimtas kelionėn: tai saldainiai vaikams, paišybos šis tas, dar baltiniai – ir nebuvo vietos.

 

 

1933-01-06.Naktis. Bebrujai – iš dienoraščio

...Lyg amžiname maskarade mes gyventume. Nuplėšei kaukę – gaila ir savęs, ir to padaro užmaskuoto...

...Turiu paruošti keletą knygučių mažėliams vaikams (leis „Spaudos fondas“). Mano paties ten bus eilutės ir piešiniai.

Kas myli, į turtus nežiūri. Užtenka jiems ir sausos duonos kąsnio. Žmogus – ne prekė!

Vien tik mintis apie mylimą žmogų šimteriopai pakelia energiją ir darbštumą. Kalnus nuverstum! Ir tik dėl jo vieno. Tik liguistas tinginys gali neraguoti į meilę. Bet jis ir meilės nepažįsta.

 

 

1933-04-06, Kaunas

Nekurie mano draugai jau rengiasi mane išsiųsti karo komendanto pagalba – sako, atvažiavo ir trankosi po Kauną, provincialas prakeiktas.

Dirbu išsijuosęs Velykų numeriams. Nors plyšk! O čia dar ponia piršlienė su teatru gundo. Mačiau „Karmen“ su Augaityte, „Gražiną“ ir „Don Kichotą“ (kine).

Tumas lyg ir pyksta, kad nepadariau šaržo. Bet tikisi jį gauti. Padarysiu ir nusiųsiu iš kaimo. Reikia, nes visiems dar ir dabar tebegiria Onytę. Ot, sako, tai bent žmonelę išsirinko. Ir pabučiuoja pirštelius.

 

 

1934-08-14, Naujamiestis

Nusipirk Vaižganto monografiją. Aš tikiu, kad Tau bus įdomu paskaityti apie mūsų neužmirštamą ir brangiausią Kunigą, didelį giedros dvasios rašytoją ir kristališkiausios sielos žmogų, be to, kaltininką mūsų jungtuvių.

 

 

1934-08-16

Šiandien nupiešiau Dūdą ir Cvirką. Ryt viską su visomis dainelėmis ištarabanysiu Kaunan.

...Po piet, nustojus lyti, buvau išbėgęs pameškerioti ir pačiupau ant duonos tris kuojas kaip karves...

 

 

1934-10-23, Kaunas

Šiandien žadu eiti į teatrą – rodos eina mano mylima opera „Traviata“.

Renku paveikslus. Šiandie gavau labai gražią „Mergelę“ iš Kulakausko. Popiet žadu aplankyti Zikarą, Kalpoką ir Didžioką – atvešiu brangių paveikslų...

Naktį neišpuola miegot. Rašau eilutes. Viską puikiai parašiau ir šią savaitę visuose laikraščiuose bus.

 

 

1936-11-21, Kaunas

Atvažiuotum pas mane, mano geras prietelis kan. J. Tumas pakrapytų ir dievo maloningojo pasimelstų – ir gyvena sau vaikeliai...

 

 

1937-01-16, Vaga

Nuo darbų turbūt aš sprogsiu. Šią savaitę turėsiu padaryti M. Laikrašč. plakatą. Be to, Kazimieras Binkis duoda iliustruoti didelį veikalą vaikams, o čia ir Kniūkšta jau priminė, kad laukia „Šveiko“. Žodžiu, bus didžiausia rugiapjūtė.

Šį sekmadienį į Vandžiogalą atvyksta: 1) Rondomanskis su paskaitomis ir 2) Radiofono direktorius p. Biliūnas ir prof. Dvariono muzikalinis kvintetas. Kaip reikalai su autobusu, kuris turi paskaitininką ir muzikantus atvežt?

 

 

1939-02-17, Kaunas

Šiandien išsiunčiau paskutinę korektūrą paskutinio lanko – jau dabar tai mano knygą išdirbs bematant. Buvo „Rytas“ atsiuntęs pavyzdį spalvų. Viskas puikiai atspausta, bet popierius prastokas. E, gaila! Bet knyga vis vien atrodo puikiai! Šiandien rodžiau Binkiui paskutinę korektūrą. Jis užtikrino, kad  kitais metais gausiu premiją, būsiu vaikų literatūros karalius! E. Tai nesvarbu.

 

 

1942-07, Kaunas

Ateini iš miesto, įeini – tylu, visi daiktai stovi lyg numirę savo vietose, nepajudinti, nė balselio, nė riksmelio... Kažkaip širdy net šalta pasidaro.

Aš įsitikinęs, kad žmogaus gyvenime meilė tėra tik viena, ir man atrodo, kad tos moterys ir tie vyrai, kurie blaškosi nuo vienos meilės prie kitos, yra nelaimingiausi žmonės. Toks blaškymasis žmogų suskaldo, padaro tuščią kaip kevalą. Aišku, nuoširdumo, tos žmogaus didžiausios dovanos, pas juos nebelieka nė už grašį.

 

 

1942-07-23

Laiškai tai dokumentai. Reikia paskutinio veidmainio, kad rašytų netiesą.

 

 

1942-07-25, Kaunas

Tik dabar aš pajutau karą, kai matau traukinius einant, o pakliūti į juos be leidimo negaliu.

Mudu su Baliu Dvarionu jau galutinai nutarėme rašyti operą. Aš anksčiau maniau rašyti libretto istoriniais motyvais, bet praeitą savaitę susitikę, nutarėme rašyti psichologine tema, kur būtų daug meilės, šviesos, nusivylimų ir gilių pergyvenimų.

 

Greit nupyniau aš vainiką

Iš gėlelių tų margų.

Ai, kaip jis gražiai pritiko

Mūs karvutei ant ragų!

 

 

1944-09-24, Pažibiai

Gyvenimas pas mus eina gana ramiai. Kartais atrodo, kad jau ir karas pasibaigęs. Tik pradulkstantys vieškeliu motorai ir gausybė lėktuvų primena, kad dar nėra taikos. Nebegirdime, kaip Tau būnant, nė armotų dundėjimo. Tik šiandien rytą buvo girdėtis didžiųjų patrankų vampsėjimas Kėdainių pusėje...

Vieną naktį prieš savaitę iš pat vakaro ties Panevėžiu buvo spalvota iliuminacija: buvo atskridę vokiečių bombonešiai. Kadangi Pažibiai Panevėžio pakluonėse, mes visą tą baisią iliuminaciją matėme kaip ant delno. Bombordavo bent dvi valandas. Vaikus buvome nugabenę į slėptuvę, kur jie sau saldžiausiai miegojo. Šaudė nesvietiškai priešlėktuvinė artilerija spalvotais šoviniai, serijomis, buvo gausybė prožektorių, kurie puikiai gaudė bombonešius. Pagauti sidabriniai lėktuvėliai aiškiausiai matėsi iš mūsų sodybos. Yra nemaža aukų – apie 70 užmuštų, daugiausiai civiliai gyventojai. Kenčia mūsų Lietuvėlė!

Prieš keletą dienų pavakaryje pasigirdo nesmarkūs sprogimai kažkur prie Gustonių. Iškilo baisūs debesys dūmų, kurie labai gražiai prasiskleidė pažemiais. Sako, rusai susprogdino kažkokias vokiečių minas, būk iš jų tie keisti dūmai mus buvo paslėpę. Labai buvo keistas vaizdas – jis pirminė didelius rudens rūkus, tik kažkoks įspūdingesnis, paslaptingesnis, lyg prieš pasaulio pabaigą, pilkas ir nejaukus. Kvapo nesijautė jokio, nors bobutė vaikštinėjo skarelę ant burnos užsmaukusi – gal ji , vargšė manė, kad čia kokios dujos. Beje, tą naktį, kai bombordavo Panevėžį, vieną liktarną buvo pakabinę ties Naujamiesčiu. Numetė vieną bombą, kuri sprogo šventoriuje, niekam blogo nepadarydama.

Gamta darosi tikrai rudeniška. Pagelto, parudijo, paraudo krūmai ir miškai, toliai kažkaip apsiblausė. Pats akvarelinis laikas. Bet, deja, negalėjau iki šiol nieko daryti vis su ta koja tebesikamuoju, truks ar plyš, eisiu ir pradėsiu piešti. Visa bėda, kad negaliu nusėdėti vietoje – ima gelti ir turiu vaikštinėti, kuprinėti. Gal kaip nors stačias prisitaikysiu. Neberimsta širdis, žiūrint į tokius puikius vaizdus. Atvažiavusi jau keletą akvarelių rasi. Ar gyvas sveikas Mečys? Jam labų dienų. Gal jis turėtų protazilio? Aš jam atvešiu akvarelę.

Atvešk kuo daugiau laikraščių. Gal galima gauti ir rusiškų, kad ir senesnių numerių, nes mes gyvename be jokių žinių ir informacijos. Kas dedasi pasaulyje, nieko nežinome.

Dabar, gerėjant kojai, atsiranda šišas dirbti. Kai visai pasveiksiu, imsiuosi rašyti knygelę vaikams ar jauniems ūkininkams. Valstybės leidyklon turbūt grįžo Kniūkšta – susitarsime.

 

h * g