Dailininko Jono Martinaičio

darbų paroda

iš Nacionalinio dailės muziejaus rinkinių

110-ųjų gimimo metinių proga

parengta

Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Galerijoje

(Gedimino pr. 51, Vilnius).

 

Paroda veiks iki liepos 30 d.

 

Martinaičių paveldo fondas,

Nacionalinis dailės muziejus,

Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

 

 

Jonas Martinaitis (1898 06 26 – 1947 11 27)
– dailininkas, grafikas, akvarelininkas, tvirtai
įėjęs į Lietuvos dailės istoriją. Kauno meno
mokyklos auklėtinis, ilgametis Lietuvos
dailininkų sąjungos, Nepriklausomųjų
dailininkų draugijos narys. Ištikimas
akvarelininkų Česlovo Kontrimo bei Kajetono
Sklėriaus tradicijų tęsėjas įnešė svarų indėlį į
šio meno žanro lobyną.

Gimęs vaizdingose Šeduvos apylinkėse, vėliau
matytą grožį perkėlė į savo gamtos peizažus,
natiurmortus bei piešinius. Mokymasis barono
Štiglico techninio piešimo mokykloje
Peterburge padėjo tvirtus pagrindus kelyje į
dailę. Lietuva pagrįstai gali didžiuotis, kad jau

XX a. pradžioje turėjo lietuviškų komiksų
autorių Joną Martinaitį. Jis bendradarbiavo
Kario, Vapsvos, Lietuvos aido, Šluotos
leidiniuose. Šimtai piešinėlių – šmaikščių,
ironiškų, humoristinių puošė to meto spaudos
puslapius. Dėl to menininkas, kaip nė vienas
tuo metu jo kolega, buvo taip gerai pažįstamas
ir inteligentui, ir kaimo žmogui, dirbančiam
žemę tolimame kampelyje. Po viena kepure
dailininkas ir rašytojas – tik Martinaitis turėjo šį
įvertinimą ir pripažinimą. Savo taikliais
piešinėliais bei epigramomis jis pliekė
girtuoklius, apsileidėlius ir tinginius, mokė
pažangiai ūkininkauti. Mažieji Žvaigždutės,
Saulutės
skaitytojai buvo raginami mylėti
silpnesnįjį bei kenčiantį, padėti ištikus nelaimei.

Lietuvos operos istorijoje yra faktas apie tai,
kad J. Martinaitis bandė jėgas rašant libretą
operai bei operetei. Susiklosčius nepalankioms
gyvenimo aplinkybėms, staiga pablogėjus
sveikatai, ta veikla nutrūko.

Rašytojų sąjunga pagrįstai gali laikyti J.
Martinaitį savo sąjungos nariu už jo išverstas
bei paties iliustruotas Levo Tolstojaus, Jano
Hašeko knygas. Atskirai reikia pridurti, kad
dailininkas sukūrė ir išleido bei apipavidalino
knygeles „Blaivėk“ (1925), „Žemės vaikai”
(1940). Tenka tik apgailestauti, kad Martinaičio
sumanymas parašyti autobiografinę apysaką
„Nuo dūminės pirkelės iki caro rūmų” liko tik
dalinai įgyvendintas. Ligos pakirstas jis tespėjo
sukurti pirmąją knygos dalį „Auksinė vaikystė”
(1945).

Laisvas, plačiai mąstantis ir visur spėjantis
dalyvauti – toks buvo Jonas Martinaitis.
Dramatiško likimo, ragavęs rupios ir neskalsios
gyvenimo duonos, patyręs gausius likimo
smūgius, nepalūžo, neiškeitė savo kūrybinių bei
gyvenimo principų.

Darbo karjerą pradėjo piešimo mokytoju
Baisogalos gimnazijoje, baigė ją kaip plačiai
žinomas, žmonių mylimas bei mėgiamas
kūrėjas ir asmenybė. Nuostabu tai, kad ilgas
šimtmetis neištrynė Martinaičio vardo,
neužgeso jo žvaigždė, nušvietusi kelią jo
vaikams bei vaikaičiams.

 

Muziejininkė Irena Dobrovolskaitė